Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aukštasis mokslas išgyveno sudėtingą pokyčių ir reformų laikotarpį. Tuo metu Kauno technologijos universitetui (KTU) į pagalbą atėjo nemažai užsienio lietuvių, kurių dėka Universitetas tapo europietiškojo ir pasaulio aukštojo mokslo bei akademinio gyvenimo dalimi. Svarbią žymę KTU kelyje šiuo laikotarpiu paliko profesorė Irena Langė.
Kalifornijos valstybinio universiteto Fulertone (JAV) profesorė, tarptautinio pripažinimo sulaukusi marketingo ir verslo komunikacijos specialistė, talkino modernizuojant KTU, jo socialinius mokslus ir studijas. Jos pastangų dėka ne vienas KTU studentas, dėstytojas ir mokslininkas turėjo galimybę stažuotis JAV, o ji pati daugelį metų ne tik dėstė Universitete kaip kviestinė lektorė, bet ir dalyvavo formuojant Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (tuomet – Administravimo fakulteto) strategiją, studijų programų struktūrą, konsultavo studentus rengiant magistro ir bakalauro baigiamuosius darbus. 1998 metais I. Langei suteiktas KTU Garbės daktaro vardas. Profesorė daugelį metų skiria paramą studentams, o ateityje planuoja dalį savo turto palikti KTU.
Pakalbinome prof. I. Langę apie jos nueitą profesinį kelią ir ilgametę draugystę su mūsų Universitetu.
– Gimėte Lietuvoje, bet Antrojo pasaulinio karo metais emigravote į Jungtines Amerikos Valstijas. Papasakokite apie šį tarpsnį.
– Gimiau Lietuvoje, vokiečių-rusų šeimoje. Mano ankstyvoji vaikystė prabėgo Vokietijoje, kur lankiau vokišką ir lietuvišką mokyklas. Kai karas baigėsi, mano mama ir aš emigravome į Jungtines Valstijas, kur baigiau rinkodaros ir ekonomikos studijas Ilinojaus universitete. Dėl savo tarptautinės aplinkos, studijuodama magistro studijose, pasirinkau tirti rinkodaros vaidmenį buvusioje Sovietų Sąjungoje, o baigiamąjį darbą rengiau tema „Rinkodaros vaidmuo besivystančioje Puerto Riko ekonomikoje“. Gana ankstyvame amžiuje man teko patirti artimų žmonių netektis, taip pat susidurti su materialiniais sunkumais, todėl svajojau studijuoti universitete, išmokti užsienio kalbų, keliauti ir dirbti tarptautinėje erdvėje.
– Jūsų karjeros kelias nebuvo lengvas, kadangi rinkodara ir ekonomika tuo metu, kai studijavote, buvo taip vadinamas „vyrų pasaulis“. Kas Jus įkvėpė siekti savo tikslų, nepasiduoti ir tapti profesore bei srities profesionale?
– Entuziastingai mokiausi naujų sąvokų, metodų, idėjų, o po to – jų sklaidos. Mano meilė užsienio kalboms leido bendradarbiauti su užsienio kalbų fakulteto padaliniais, prisidėti steigiant studijų programas užsienio kalba. Kai kelionės nuvesdavo dėstyti į užsienio šalis, dažnai stebėdavausi, kaip panašiai žymūs profesoriai visur dėsto rinkodaros disciplinas. Man tai buvo iššūkis! Pavyzdžiui, Valstijose dėstomi dalykai dažnai turėdavo menką reikšmę socialistinėse šalyse. Tad savo studentams Lietuvoje pasiūliau idėją, kaip atidaryti ir valdyti nemokamą valgyklą ankstyvuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, kai Rusija nutraukė energijos tiekimą šaltos žiemos metu. Tai pasirodė prasminga studentams ir išmokė juos nemažai principų, kuriuos mes taikome Valstijose.
Privalau paminėti, kad mane itin motyvavo puiki fakulteto, kuriame dirbau, komanda – gera atmosfera darbe labai palengvino mano darbą. Daugelis kitų vadovų Cal State Fullerton‘e (angl. California State University, Fullerton, vert. past.) pavydėjo man – mes turėjome puikią profesionalų grupę ir motyvuotus fakulteto darbuotojus. Buvome vieninga komanda ir palaikėme vienas kitą.
– Buvote viena pirmųjų profesorių, padėjusių įsteigti ir vystyti Administravimo fakultetą KTU (dabar – Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas). Kas Jus atvedė į KTU?
– 1992-aisiais dr. Stasys Bačkaitis iš Vašingtono sužinojo, kad esu marketingo profesorė, gimusi Lietuvoje. Jis su manimi susisiekė ir telefonu paaiškino, kad Kauno technologijos universitete kuriama nauja mokykla moterims. Dekanės prof. dr. Viktorijos Šenavičienės (tuomet – Baršauskienės) vizija buvo paskatinti kuo daugiau moterų studijuoti administravimą, paslaugas ir rinkodarą. S. Bačkaičio manymu, mane galėjo sudominti narystė patariamojoje valdyboje. Iš pradžių maniau, kad tai bus sekretorių mokykla, bet greitai įsitikinau, kad tikslas buvo pastūmėti moteris į išsilavinimą ir paskatinti jas įsitraukti į tuo metu Lietuvoje besiformuojančią verslo sferą.
Mano pirmoji kelionė į Lietuvą įvyko 1993-ųjų vasarą. Vilniuje mane sutiko prodekanas Virginijus Kundrotas ir kartu nukeliavome į Palangoje vykusią kalbų stovyklą. Ten susipažinau su dekane Viktorija Šenavičiene ir jos vizija mane sužavėjo. Programai pasibaigus, grįžome į Kauną. Pirmą kartą atvykau į savo gimtąjį miestą, kuriame mano tėvai praleido geriausius savo metus. Eidama Kipro Petrausko gatve, atpažinau mūsų namą. Aš jį mačiau nuotraukose, kurias man rodydavo mama.
– KTU pažįstate nuo 1992–ųjų. Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė Universitetas per šį laikotarpį?
– Visada panašius tikslus keldavau tiek studentams Lietuvoje, tiek Kalifornijos valstybiniame universitete, ypatingai jaunoms moterims. Tačiau tuo metu vadovaujančias pozicijas Lietuvoje daugiausia buvo užėmę vyrai. Ankstyvasis Lietuvos profesūros ir profesionalų suvokimas buvo, kad Universitetas turėtų rengti moteris dirbti personalo pozicijose. Maniau, kad tai gera pradžia, tačiau greitai pajutau, kad ši vizija Lietuvoje turi pasikeisti, norint, kad šalis taptų rimta pasaulinės ekonomikos žaidėja. Manau, kad Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas yra gerame ir teisingame kelyje.
– Ką Jums reiškia bendradarbiavimas su KTU?
– Nuo 1992-ųjų lankiau KTU beveik kasmet ir greitai įsitraukiau į diskusijas dėl programų, dėstymo medžiagos, profesinio tobulėjimo ir studentų gyvenimo. Momentas, kuriuo labiausiai didžiuojuosi, buvo man suteiktas KTU Garbės daktaro vardas 1998 metais. Darbas fakultete su administracija, studentais ir ilgamete dekane Viktorija Šenavičiene man buvo maloniausias. Tai, kad turėjau progą pasidalinti savo patirtimi, man visuomet bus be galo svarbu ir brangu. Lietuvoje neturiu jokių giminaičių, bet visi jūs man tapote kolegomis, draugais, tarsi šeima. Kaip kartą sakė nežinomas autorius, „grįžti namo – tai grįžti į namus, kurie yra tavo širdyje“. KTU man leido grįžti namo. Tai man reiškia viską.
– Ko norėtumėte palinkėti KTU bendruomenei?
– Linkiu ir tikiu, kad KTU ir toliau augs bei taps švietimo lyderiu Lietuvoje. Tam, kad taip būtų, svarbu suvokti ir atitikti visuomenės poreikius. Tai aktualu kiekvienai šaliai ir jos aukštosioms mokykloms, tačiau dar svarbiau jaunai demokratijai, tokiai kaip Lietuva, kuri veržiasi palikti savo žymę greitai technologiškai ir geopolitiškai besivystančiame pasaulyje. KTU padarė neįtikėtinus žingsnius per gan trumpą laikotarpį ir labai norėčiau, kad Universitetas nesustotų.
Dėkojame už pokalbį.
