Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kone 62 proc. Lietuvos gyventojų, vyresnių nei 55-eri, gyvena po vieną. Tačiau vienatvė paliečia visas amžiaus grupes: tyrimai rodo, kad jauni žmonės ją išgyvena dar giliau nei vyresni. Ypač vienatvė išryškėja per šventes – tai rodo ir skambučių pagausėjimas pagalbos telefono linijose, ir padidėjęs žmonių, išgyvenančių nerimą, depresiją, besikreipiančių pagalbos į psichologus, skaičius.
„Matyt čia suveikia kontrasto principas – bendramoksliai, bendradarbiai, kaimynai perka dovanas, planuoja šventinius patiekalus ir drabužius, kai, tuo tarpu, vienišam žmogui čia atsiveria tuštuma“, – teigia Rosita Lekavičienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Filosofijos ir psichologijos katedros profesorė.
Pasak psichologės, vienatvė turi begalę veidų ir priežasčių: kai kam šios Kalėdos gali būti pirmosios be sutuoktinio ar sutuoktinės, kai kas, užsisukę įprastų darbų rate, tik priartėjus šventėms suvokia, kad neturi tikrų draugų ar artimų žmonių, kai kas savo vienatve galbūt mėgaujasi, net ir per šventes.
„Kalėdos – netinkamas metas „kapstytis po save“, ieškoti priežasčių, dėl ko per šventes ištiko vienatvė. Palikite tai ateičiai, o per šventes tiesiog pasirūpinkite savimi“, – rekomenduoja R. Lekavičienė.
Per šventes negilinkite savo vienatvės
Pasak psichologės, vienatvės per šventes tematika gvildenama kone kasmet – tai rodo, kad ji išlieka aktuali. Iš tiesų, žmonių gyvenančių po vieną, skaičius didėja ne tik Lietuvoje: sociologiniai duomenys rodo, kad nuo 1996-ųjų pavieniui gyvenančių žmonių Vakarų 
pasaulyje kas dešimtmetį padaugėja beveik trečdaliu. Lietuvoje vieno žmogaus namų ūkiai sudaro 32 proc.
Nors R. Lekavičienė primena, jog būti vienam nelygu būti vienišam, ji nerekomenduoja per Kalėdas įklimpti į vienatvės apmąstymus, jos priežasčių paieškas ir taip ją dar labiau gilinti. Savo vienatvės analizę bus galima atlikti vėliau.
„Tikrai nesiūlyčiau švenčių metu klausytis liūdnos muzikos, vartyti senų nuotraukų albumų ir skaityti laiškų, kurie tarsi patvirtintų, kaip buvo gerai anksčiau, ir kaip vieniša dabar. Nerekomenduoju ir socialinių tinklų – juose tikriausiai bus gausybė šventinių nuotraukų, kas irgi galėtų sustiprinti kontrastą“, – teigia KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto psichologė R. Lekavičienė.
Nori šventės? Sukurk ją pats
Paklausta, o ką vis dėlto reikėtų daryti, norint išvengti vienatvės per šventes, psichologė teigia, jog geriausia yra imtis iniciatyvos ir pačiam kurti šventę: pasiėmus šaltų ugnelių ir termosą kavos eiti į miesto aikštę arba organizuoti šventę namuose. Tam, pasak jos, visai nereikia didelių investicijų – vaišės gali būti ir suneštinės, o simbolinių dovanėlių galima įsigyti ir už vieną eurą.
„Kartais mums atrodo, kad visi turi planų, išskyrus mus. Tačiau tai – toli gražu ne visada tiesa, žmonės džiaugiasi iniciatyvomis ir mielai prie jų jungiasi“, – teigia R. Lekavičienė.
Ji primena, jog geras būdas įveikti savo vienatvę yra padėti kitiems žmonėms – jungtis prie savanoriškų veiklų, tokių, kaip maltiečių ordino akcijos, lankyti vienišus savo giminaičius, galiausiai – nuvažiuoti pas tėvus.
„Pasižvalgykime po artimą aplinką – gal net ir mūsų name yra vienišų žmonių, kurių butų durys nesivarsto; globos namų auklėtiniai, slaugos namų gyventojai visada laukia svečių“, – mano psichologė.
Vienatvė – ne pasirinkimas, o gyvenimo įvykių pasekmė
Psichologinių teorijų, aiškinančių vienatvę kaip ir vienatvės išgyvenimo atspalvių yra daugybė.
„Visame kame galioja ta pati taisyklė – mus veikia ne faktai, o tų faktų interpretacija, požiūris į juos. Požiūris į šventę yra mūsų mąstymo rezultatas – ko laukiam, tas ir atsitiks. Jeigu galvosime: kaip sunku, kaip blogai, kaip nemėgstu švenčių, jos bus nuspalvintos tamsiomis spalvomis. Tačiau juk galima matyti kitaip: šiandien neturiu su kuo švęsti, tad pabūsiu Kalėdų senelis sau pačiam, o kitais metais pasistengsiu nebūti vienas“, – teigia R. Lekavičienė.
Pasak tyrėjų, dažniausiai vienatvė nėra žmogaus pasirinkimas. Ji randasi kaip įvairių gyvenimo įvykių, poelgių pasekmė. Ir nors daugelio aplinkybių kontroliuoti negalime, tačiau įmanoma ne tik keisti požiūrį į tai, kas jau įvyko, bet ir kurti naujus, pozityvius išgyvenimus, mokytis naujų elgesio formų ateities vardan.
Svarbu kurti prasmingus ritualus
Įvairių šalių psichologai ir gyvenimo būdo literatūra rekomenduoja paprastus, bet veiksmingus būdus, kaip susidoroti su švenčių metu apninkančiu liūdesiu. Siūloma kurti ir dovanoti dovanas, keisti rutiną, turėti planų.
R. Lekavičienė siūlo šventiniams ritualams suteikti prasmę – pirkti dovanas ne paskutinę akimirką, ne „iš reikalo“, o pagalvojant apie žmogų. Net jei atsitinka taip, kad liekate vieni per šventes, psichologė rekomenduoja rengti sau šventinę vakarienę, sau dovanoti dovaną – tai, ko seniai norėjote, veikti kažką malonaus. Psichologė kviečia esant galimybei keisti aplinką – pavyzdžiui, nuvykti į kitą Lietuvos miestą ar miestelį ir ten sutikti Naujus Metus, dalyvauti mažųjų bendruomenių švenčių ritualuose.
R. Lekavičienė primena, jog Kalėdų laikotarpis – atlaidumo ir klaidų pripažinimo laikas. Ji skatina pagalvoti apie žmones, su kuriais norėtųsi atnaujinti nutrūkusius ryšius ir, jei išeina, atsiprašyti. Iš tiesų, žengę pirmą žingsnį galime pakeisti ne tik savo požiūrį į šventes, bet ir gyvenimą.
„Jei, būdami nusiminę, žiūrėdami į veidrodį nusišypsosime sau, nuotaika pasitaisys. Jei apie šventes galvosime ne kaip apie beprasmišką ritualą, o kaip apie progą vieni kitiems suteikti džiaugsmo, taip ir nutiks. Net jei atrodo, kad neturime to energijos žiburėlio, siūlau eksperimentuoti, jei reikia – tiesiog stumtelėti save šventiniam nuotykiui, šiltam pokalbiui. Ir tuomet šventė kels ne liūdesį, o džiaugsmą“, – rekomenduoja R. Lekavičienė, KTU Filosofijos ir psichologijos katedros profesorė.
