D. Martinelli: „Neįsivaizduoju, kad Kembridžui susijungus su Oksfordu išliktų tik vieno iš jų pavadinimas“

Semiotikas teigia turintis konkrečių pasiūlymų dėl to, kaip turėtų vadintis jungtinis Kauno universitetas ir akcentuoja, jog pavadinimą reikia rinktis ypač atsakingai.

„Universitetai keičiasi, net ir struktūriškai, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip geriau save „parduoti“: ar kaip besilaikančius tradicijų ar kaip inovatyvius?“, – svarsto D. Martinelli.

Jis atsargiai žiūri ir į istorinių asmenybių bei įvykių vartojimą universitetų pavadinimuose – dėl istorinio konteksto (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje su karališkosios šeimos atstovais susiję pavadinimai yra savaime suprantami, skirtingai, nei, pavyzdžiui, Italijoje) ar pasirinktos asmenybės / įvykio reikšmingumo tik vietos, ne pasaulio mastu, tokie pavadinimai nebūtinai sėkmingi.

– Kas užkoduota universiteto pavadinime? Prie ko žmonės prisiriša, kai jie kategoriškai atsisako net svarstyti jo pavadinimo keitimą?, – paklausėme D. Martinelli.

– Mano nuomone, universiteto pavadinimas yra glaudžiai susijęs su jo identitetu. Identitetas paprastai išreiškiamas per vertybes: kai pasirenki institucijos pavadinimą, nori kad jis perteiktų tiek tas vertybes, kurioms ji atstovauja, tiek tas, su kuriomis norėtum, kad jį sietų kiti žmonės.

Vertybės gali būti pačios įvairiausios: istorija, specializacija, vietovė (miestas, šalis, regionas) ar kiti dalykai. Kai vardas jau pasirinktas, tikimasi, kad institucija asocijuosis su autoritetu, tradicija, patikimumu ar kompetencija, kitaip tariant – tomis priežastimis, dėl kurių potencialus studentas ar partneris rinktųsi būtent tą universitetą, o ne kitą. Jei procesas sėkmingas, žmonės mato vardą kaip minėtųjų vertybių įsikūnijimą.

Todėl, jei, pavyzdžiui, pagrindinės universiteto deklaruojamos vertybės yra susijusios su tęstinumu ir istorija (autoritetas, tradicija ir panašiai), pavadinimo pasikeitimas gali būti traumuojantis, nes atrodo kaip išdavystė. Kaip pasitikėti tuo, kad šis universitetas turi ilgas tradicijas, jei jis net savo pavadinimo išlaikyti negali?

Tačiau kai kuriuos produktus geriausia reklamuoti per tradiciją, kitus – per inovacijas. Gyvename pereinamajame laikotarpyje, kuriame universitetai keičiasi, net ir struktūriškai: keičiami logotipai, padalinių pavadinimai (pavyzdžiui, žodžiai „fakultetas“ ir „katedra“ pamažu išeina iš mados, užleisdami vietą „mokyklai“ ir „institutui“), todėl natūraliai kyla klausimas kaip geriau „parduoti“ save – ar kaip inovatyvius, ar kaip besilaikančius tradicijų?

– Kokia yra įprasta universiteto bendruomenės ir visuomenės reakcija, kai, susijungus kelioms institucijoms, pasiliekamas vienos iš jų pavadinimas?

– Manau, kad tai priklauso nuo situacijos. Kai susijungus dviem universitetams, kurių statusas panašus ar net vienodas, prisiimamas vieno iš jų pavadinimas, manyčiau, kad žmonės automatiškai ima galvoti, kad tas, kurio vardas išliko, buvo svarbesnis, kitaip tariant – savotiškas „laimėtojas“. Be to, gali atsitikti ir taip, kad iš šalies atrodys, jog institucijos ne susijungė, o ta, kurios vardas išliko, „prarijo“ kitą.

Nors kai kada toks pasirinkimas yra akivaizdus, taip yra toli gražu ne visada. Pavyzdžiui, galiu įsivaizduoti, kad Kembridžo universitetas susijungia su mažesniu, ne tokiu prestižiniu universitetu išlikdamas Kembridžu. Tačiau neįsivaizduoju, kad Kembridžui susijungus su Oksfordu išliktų tik vienos iš institucijų pavadinimas. Tokiu atveju, geresnis pavadinimas būtų Kembridžas-Oksfordas (griežtai laikantis tvarkos pagal abėcėlę).

– Na, o jei analogiškoje situacijoje pasirenkamas naujas pavadinimas?

– Bet koks vardas sukelia įvairias asociacijas, todėl jį rinktis reikėtų labai atsakingai. Paprastai geras sprendimas, kai tai įmanoma, yra cituoti abiejų institucijų pavadinimus. Pavyzdžiui, neseniai Prancūzijoje susijungė Aix-en-Provence ir Marseille universitetai, ir, žinoma, naujoji institucija dabar vadinasi Aix-Marseille universitetas. Toks pavadinimas perteikia aiškią idėją, kad naujoji institucija yra didesnė ir stipresnė.

Tačiau įsivaizduokime, kad jungiasi MIT (Masačusetso technologijos institutas) ir Harvardas. Jei naujoji institucija vadintųsi Masačusetso technologijos institutas ir Harvardo universitetas, jos pavadinimą ištarti užtruktų kone ilgiau nei pabaigti studijas! Taip pat atkreipčiau dėmesį į perteklinį akronimų vartojimą, nebent jie būtų išmaniai sukonstruoti. Todėl, pavyzdžiui, nesiūlyčiau minėtajam dariniui ir MIT-HU, nes jis atrodo panašesnis į automobilio numerį, nei į akademinės institucijos pavadinimą.

Akronimai turi būti arba trumpi, arba sudaryti naują žodį – tokiu atveju juos lengva ir prisiminti, ir ištarti. Pavyzdžiui, Tarptautinio semiotikos instituto pavadinimo akronimas anglų kalba yra ISI (angl. International Semiotics Institute), jį lengva ištarti tiek anglakalbiams („ai-es-ai“), tiek lietuviams. Kita vertus, mūsų kasmetinio kongreso pavadinimo akronimą sudaro 4 raidės, kurios, mes pasirūpinome, skambėtų kaip naujas „žodis“: kongresas vadinasi ICoN (angl. International Congress of Numanities). Žinoma, žmonės visada šį pavadinimą taria „aikon“.

Apibendrinant, manau, kad neretai naudingiausia yra atrasti trečiąjį pavadinimą, kuris, necituodamas visų besijungiančių dalių, tiesiog sudarytų stiprios, susijungusios institucijos vaizdą. Pavyzdžiui: Jungtinis Masačusetso universitetas galėtų būti vienas iš variantų aukščiau aptartu atveju.

– Kokios yra universitetų pavadinimų tradicijos Europoje ir Amerikoje?

– Paprastai į pavadinimą telpa 2-3 informaciniai vienetai, kuriuos žmonės gali atpažinti ir prisiminti: institucijos tipas (universitetas, koledžas, akademija, institutas ir panašiai), jo specializacija (technologijos universitetas, dailės akademija, muzikos mokykla ir panašiai), nuoroda į vietą (Kauno technologijos universitetas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija), nuoroda į istorinę asmenybę (Vytauto Didžiojo universitetas, King‘s koledžas, Paryžiaus-Sorbonos universitetas), ir – kur kas rečiau – tam tikras išskirtinis bruožas, kurį būtina paminėti (Tarptautinis semiotikos institutas, Valstybinis Niujorko universitetas). Šiais principais pavadinimai sudaromi bemaž visur.

– Kodėl pasirenkami vienokie ar kitokie pavadinimai?

– Tai priklauso nuo daugelio faktorių ir ne visi jie yra susiję su pačia institucija, greičiau jau – su „minkštosiomis“ galiomis, kurios buvo įgytos per ilgus metus, veikiant įvairioms aplinkybėms, o taip pat – ir su vertybėmis, kurias minėjau aukščiau.

Pavyzdžiui, Kembridžas, Oksfordas, Prinstonas – šiuos miestus žinome TIK TODĖL, kad jie yra ir universitetų pavadinimai. Esu kone 100 proc. įsitikinęs, kad jei atsitiktinio praeivio paklaustume, su kuo jiems asocijuojasi žodis „Kembridžas“, jie atsakytų: „su universitetu“. Šios vietovės yra įgijusios „minkštųjų“ galių dėl jose įsikūrusių universitetų, todėl yra labai prasminga ir kituose pavadinimuose naudoti vietovės pavadinimą. Pavyzdžiui, jeigu kažkas sugalvotų sukurti, kad ir nedidelį literatūros studijų centrą Kembridže, aš visai nenustebčiau, jei jie jį pavadintų „Kembridžo literatūros studijų centru“. Manau, kad toks vardas automatiškai asocijuojasi su statusu, o žmonės iš karto tikriausiai ima galvoti, kad centras turi ilgas tradicijas, nors gali būti įsteigtas tik vakar.

Kai kurių miestų pavadinimai patys savaime yra prestižiniai, nesvarbu, kokia juose esančių akademinių institucijų kokybė ar reputacija. Pavyzdžiui, visų Romos universitetų, įskaitant La Sapienza, reitingai yra gana žemi. Tačiau teiginys „studijuoju Romoje“ eiliniam piliečiui vis tiek skamba gražiau nei „studijuoju Aarhuse“, nors Aarhuso universitetas ir yra gerokai aukštesnėje pozicijose reitinguose. Taigi, kai kurių vietovių naudojimas pavadinime yra geresnis pasirinkimas nei kitų, nes jos jau savaime žinomos dėl savo turtingo kultūrinio, istorinio paveldo.

Istorinių vardų ar artefaktų naudojimas pavadinime gali būti problematiškas, nes netinkamai parinkti jie gali sumažinti patikimumą institucija. Pavyzdžiui, labai įžymios, tačiau ne vietinės asmenybės vardas gali sukelti įtarimų. Įsivaizduokite Alberto Einšteino universitetą Kabule – iš šalies gali pasirodyti, kad universitetas šiek tiek persistengia kurdamas savo įvaizdį.

Kita problema yra tikslinė auditorija – jei pasirenki vardą ar įvykį, kuris žinomas tik vietinei publikai, greičiausiai galėsi daryti poveikį tik vietiniu mastu. Tiesa, įgyta reputacija gali visiškai pakeisti pirminį vaizdą. Nesu tikras, kiek skaitytojų žino, kad Sorbona (pranc. Sorbonne) yra pastato pavadinimas. Tai – visiškai vietinės reikšmės statinys, nė iš tolo neprilygstantis Eifelio bokšto ar Luvro muziejaus populiarumui. Kita vertus, universitetas yra toks prestižinis, kad visi jį žino, o Sorbonos pavadinimas visiems asocijuojasi su svarbiu universitetu.

Galiausiai, pavadinimui negalima naudoti tiesiog bet kokio garsaus vardo ar bet kokio garsaus įvykio – jis turi turėti istorinį kontekstą. Būtent dėl šio konteksto yra visiškai normalu, kad daugybė britų institucijų vadinasi karaliaus tokio ir tokio koledžas ar karalienės tokios ir tokios universitetas – šioje šalyje vis dar veikia monarchija, karališkoji šeima vis dar užima tam tikrą garbingą vietą žmonių suvokime.

Italijoje „karališkas“ pavadinimas vargu ar neštų institucijai sėkmę – ne tik todėl, kad Italija jau daugiau nei 70 metų yra respublika, bet ir todėl, kad Italijos karališkoji šeima bendradarbiavo su fašistiniu režimu ir iš dalies prisidėjo prie II-ojo pasaulinio karo metu vykdytų žiaurumų. Tikrai neįsivaizduoju Vittorio Emanuele III universiteto šioje šalyje.

– Šis interviu vyksta aršių diskusijų dėl universitetų jungimosi ir jų pavadinimų išlikimo kontekste. Iš to, ką kalbate, panašu, jog nesate įvardintojo „prarijimo“ šalininkas, o siūlytumėte naujam dariniui naują pavadinimą?

– Taip, aš esu už tai, kad naujas jungtinis Kauno universitetas turėtų naują pavadinimą ir naują prekės ženklą. Be to, turiu konkrečią nuomonę, kaip tai turėtų būti įvykdyta. Taigi, mielieji Kauno institucijų rektoriai, jei tik domina – kreipkitės darbo valandų metu, mielai suteiksiu semiotiko konsultaciją šiuo klausimu.